Žurnalas ,,Mano sodyba" 2020-gruodžio mėn. Tekstas ir nuotraukos: Luko Rimeikos ir Mariaus Babraičio

Krosnys kaip statiniai buvo statomos nuo seno; per kartas ir amžius kito ne tik jų paskirtis, dydis, forma, joms naudotos medžiagos, bet ir pati statybos technologija. Didžiausi pokyčiai vyko formuojantis gilesniam supratimui apie fizikinius ir cheminius reiškinius, vykstančius tiek gamtoje, tiek pačioje krosnyje. Ši šimtmečius trukusi analizė šiandien leidžia apžvelgti ir iš arčiau susipažinti su prieš 40 ar 100 metų statytų krosnių pokyčiais, paskirtimis, ypatumais ir trūkumais.

Krosnis – šeimos statuso atspindys

Kadangi anksčiau rinktis šildymo būdą beveik nebuvo iš ko, krosnis būdavo pagrindinis šilumos šaltinis, būtinas kiekvienai šeimai. O nuo šeimos statuso priklausė, kokia bus namų krosnis. Todėl tik dvaruose ar prabangiuose (skirtingų laikmečių supratimu) namuose dažniausiai aptinkame dideles, pagražintas glazūruotų koklių krosnis. Paprastesni gyventojai statėsi tiesiog iš plytų, kurias aptinkuodavo, galima sakyti, priešgaisriniais sumetimais, bet galime įsivaizduoti, kaip atrodytų plaktuku priskaldytas fasadinis krosnies plytų mūras. Todėl šeimos neretai rinkdavosi statyti iš paprastų keraminių, dažnai šleivokų koklių. Bėgant laikui, tokias krosnis visi daugiau ar mažiau padažydavo, taip bandydami ir pagražinti seną krosnį, ir paslėpti nunaudotos krosnies išvaizdą. Būtent šios krosnys šiuo metu ir yra labiausiai gęstančios, visos jos skaičiuoja 40–70 metų darbingumą ir yra skirtingai išsilaikiusios. Jų šiandieninė būklė tiesiogiai priklauso nuo kelių pagrindinių faktorių: kokios buvo naudotos medžiagos, kaip meistras krosnį pastatė, kaip ji buvo prižiūrima ir kaip ilgai ji buvo eksploatuota. Šios dedamosios yra kertiniai krosnies ilgaamžiškumo rodikliai, tačiau net ir idealiu variantu, krosnis, išstovėjusi 70 ir daugiau metų, reikalauja visiško perstatymo. Negelbsti ir tai, kad pasiturintys žmonės galėjo sau leisti ne tik gerus meistrus, bet ir geresnės kokybės medžiagas, pavyzdžiui, pakuroje naudoti šamotines plytas.

Remontas priartina kitą remontą

Kasmet ne viena dešimtis krosnių tiesiog nustoja veikti ar atsiranda poreikis jas keisti, jei jos vis dar reikalingos. Kitu atveju tenka sukti galvą, ar apskritai reikia krosnies, jei ją nusipirkote su namu. Tada ir prasideda skambučiai – žmonės pradeda domėtis, ieškoti kuo pigesnio varianto sutaisyti, sutvarkyti, patobulinti ar perstatyti krosnį. Skambučių eiga paprastai būna tokia: išsiaiškinus, kada krosnis pastatyta, pasidalijame mintimis, kad taisyti nėra ko ir kodėl.

Jei žmogus sutinka su šia mintimi, prašome krosnies nuotraukų ir matmenų, namo plano; domimės norais viską keisti ar palikti tą pačią krosnį; svarstome, kokias naudosime medžiagas; prašome papasakoti, kur yra pats objektas, kokia situacija su kaminu, jei senas, ar turi indėklą (privaloma), ir pan. Pirminę apžiūrą ir konsultacijas stengiamės suteikti nuotoliniu būdu: norint pasakyti tikslią sąmatą, reikia padaryti namų darbus, ir ne tik įvertinti, bet ir apmąstyti visus su naujos ar senos krosnies statyba susijusius aspektus – iš to, ką turime, ką galime ir kaip tai padarysime. Tuomet užsakovai, kurie sutinka, kad nėra pigiausio, ilgaamžio ir kokybiško varianto, pasiryžta naujos krosnies statybai. Kadangi absoliutus remontas nėra pigus, natūralu, kad atsiranda, kas šias paslaugas pasirengęs suteikti. Tad juokaujame, kad šie pigesni meistrai neatima, o tiesiog atideda ateičiai šį objektą mums. Žinoma, juk negali visi žmonės persistatyti krosnių naujai: sukiesi iš padėties, kaip gali, juk ir namai dažniausiai ne nuo krosnies, o nuo kamino užsidega. Tad negalime teigti, kad remontas neįmanomas; tiesiog kiekvienas remontas priartina kitą remontą. Gerai, kad kolegos meistrai imasi krosnių tvarkymo, bet tvarkyti reikėtų nuo probleminės vietos, o ne tik probleminę vietą, nes tai – didžiausias remonto triukas.

Kuo skiriasi krosnininkas nuo žmogaus, statančio krosnis?

Krosnininko amatą paveldėti yra lengviau jį dirbant ir gilinant šios srities žinias. Kaip ir visuose amatuose, geriausias žinių šaltinis ir mokytojas yra tinkamas meistras: darbas su prastu meistru „šviežiai kepamą“ krosnininką gali visiškai sugadinti. Jis jį grąžins 40 metų į praeitį, kur nebuvo nei tinkamų medžiagų, nei žmonių, išmanančių, kaip jas realiai panaudoti. Štai 1936 m. knygelėje „Kaimo statyba“ yra minima, kad palėpėse gulintys kaminai horizontaliai į pagrindinį kaminą senose trobose būdavo pajungiami dėl to, kad „kiekvienas dūmtraukis, atskirai vedamas, atsieina brangiai...“ Vis dėlto manome, jog žmonės turėjo numatyti, kad toks pajungimas ne tik mažina krosnies trauką, bet ir kelis kartus padidina gaisro riziką. Tad tų laikų krosnių ir dūmtraukių statybose įtakos pasirinkimams turėjo ir įstatymai, kuriuos apeidavo jei ne krosninkai, tai patys gyventojai (juk visi buvo ūkiški), pasižymėję ypatingu pasitikėjimu nežinomoje darbo srityje. Prieš pusę amžiaus krosnis statė kas galėjo ar sugebėjo padėti plytą, ar bent akies krašteliu matė, kaip dirba jo dėdė, todėl praktikoje tenka pamatyti visokiausių egzempliorių su nesuprantamomis technologijomis ir nesuprantamais sprendimais. Šiandien, uždavęs klausimą, kas statė, remontavo ar tobulino senąją krosnį, sulauki tipiško „Petras iš kaimyninio kaimo, ans sau gi pastatė pečioką lauko virtuvėje, dar kaimynams, geras meistras, pigiai, sakė, gerai šildo“. Gal kuris Petras darbe turi ne tik auksines rankas, bet ir auksinius pomėgius, tada iš viso sunku suvokti, kaip žmonės taip nuolaidžiauja, – juk žmogus stato įrenginį, kuris tiesiogiai lemia namų, turto ir žmonių saugumą. Jei krosnis ir stovi tiesiai, dar nereiškia, kad pastatyta teisingai; krosnyje turime reikalų su ugnimi, dūmais ir su skirtingų medžiagų tarpusavio sąveika. Būtent pastaroji ir yra didžiausia į amatą neįsigilinusių krosnininkų spraga. Visos blogai pastatytos koklinės krosnys yra išpūstos, atsivėrusiomis koklių siūlėmis, įremtos tarp pertvaros sienų, su įtrūkusiais kokliais ir perdangomis, ir visa tai – tik dėl elementarios medžiagų sąveikos, neatskirto vidinio ir išorinio krosnies modulio. Visoms krosnims būdingos panašios problemos, nes visos buvo panašiai daromos. Lietuvoje yra tik kelios senovinės krosnių rūšys: viryklė su sienele; duonkepė su viryk le; švediška krosnis / stačiamalkis / standartinė (visi skirtingai ją vadina). Be abejo, būna įvairiausių krosnių kombinacijų, pavyzdžiui, turinčių gultą, nestandartinės formos ar dydžio; kaip senovinė rusiška duonkepė, kuri pati jau buvo gultas. Pagal šias tris krosnių rūšis kyla ir specifiniai krosnių gedimai.

Viryklė su šildoma sienele

Dažniausiai pasitaikantis remontas yra viryklės su kaitlente dalies perstatymas. Pagrindinė to priežastis – netinkamas pakuros įrengimas. Paprastai pakura nebūdavo statoma atskirai;

apskritai tokio dalyko, kaip pakura, nebuvo. Dėl to špižinės orkaitės perdanga ir dalis jos sienos tapdavo pakuros dalimi, tad šiandien dažnai pradega pati orkaitė, o ją pakeisti nėra lengva. Specialių šamotinių plytų ir joms skirto skiedinio stoka irgi lėmė geros statybos galimybes: krosnininkai būdavo priversti mūryti pakuras tuo pačiu molio-smėlio skiediniu, kuris pakankamai greitai išdegdavo. Kadangi durelės statytos labai aukštai, arti kaitlentės, toje vietoje nebūdavo jokio pakuros masyvo, todėl nuo kaitros su laiku išbyrėdavo plotelis virš durelių, vėliau išsijudindavo ir pačios durelės. Daug gaminių mačiusi kaitlentė dažniausiai būna sutrūkusi dėl per sunkių puodų ir dėl pastoviai ant karštos kaitlentės išsipilančio vandens. Teko remontuoti virykles, kur žmonės tiesiog norėjo pasikeisti kaitlentę, bet pakėlęs kaitlentę dažniausiai pamatai, kad nebėra kur padėti ją atgal, nes iš 12 cm sienelių likę tik 4 cm. Būtent viryklės su kaitlente dalį tenka remontuoti dažniausiai: jei šalia esanti sienutė buvo pastatyta teisingai, tai šiek tiek prižiūrint ir valant ji dar gali tarnauti labai ilgai ir be remonto.

Duonkepė

Šios krosnies pagrindinis trūkumas – pakuros nebuvimas. Kaip ir viryklėje, šios krosnies pakura taip pat būdavo ir išorinis sluoksnis. Visas modulis buvo statomas iš tų pačių plytų ir skiedinio. Ugnis paprastas plytas ganėtinai greitai pradeda ardyti, o siūlės išbyra; taip krosnyje ir jos perdangoje atsiranda įtrūkimų, pro kuriuos ilgainiui ima skverbtis ir dūmai. Kaip jau minėjome, anksčiau tokias krosnis dažniausiai balindavo ne tik dėl estetinio vaizdo, bet ir tam, kad matytųsi probleminė krosnies vieta. Juk anksčiau namų ugnies puoselėtojos būdavo moterys – jos kūrendavo, valydavo ir atlikdavo smulkius krosnies remonto darbus. Gal net, įvardydami šią krosnį kaip duonkepę, šiek tiek ją sumenkiname; juk iš tiesų tai yra maisto gaminimo įrenginys, kuris neretai būdavo ir su virykle. Tokiame komplekse vyko visos kulinarijos pamokos, karštis laikyda- vosi labai ilgą laiką. Tokios krosnys dažniausiais neremontuojamos, nes jų mažai likę, o ir išlikusiųjų savininkai patys nenori tokių matmenų statinio.

Stačiamalkis

Tai – pati populiariausia, mažiausiai funkcijų atliekanti krosnis, be kurios, žinoma, nebuvo įmanoma išsiversti. Krosnis neturėjo didelių pakuros durelių, aukštis siekdavo apie 2 metrus, plotis ir gylis svyruodavo tarp 80 ir 90 cm. Išskirtinai tokiose šildymo krosnyse XIX a. pradžioje buvo pradėta dėti ardelius, kurie buvo skirti kūrenimui anglimis; anksčiau, iki XVIII a. vidurio, krosnys buvo padinio degimo, be jokių ardelių. Deja, laiko tėkmėje tai pasimiršo, ir meistrams išliko tik ardelių įrengimo žinios. Šios krosnys pakankamai greitai įkaisdavo, kadangi dažniausiai kanalais tapdavo tik užpildyti ir aptinkuoti kokliai; tai reiškė, kad krosnies sienos būdavo plonos (6–7 cm). Problemų sukeldavo tai, kad netinkamas skiedinys ar netinkamai paruoštas molis po kurio laiko nuo kanalų sienų pradėdavo trupėti. Ištrupėjus tinkui, ima trupėti ir koklių užpildas, tada kaitra pradeda tiesiogiai veikti koklius, kokliai skirtingai šyla, visa krosnies siena ima šilti netolygiai. Viskas pradeda vaikščioti, greičiau įšyla – greičiau atšąla, siena nebetenka akumuliacinės masės. Šios krosnys, galima sakyti, visada būdavo koklinės. Technologija ganėtinai paprasta – karštos dujos kyla viršun, skyla į du atskirus kanalus, kuriais toliau leidžiasi ir kyla jau link kamino, tokiu būdu šilta masė apkeliauja aplink krosnį. Ši sistema nėra bloga; blogai tik tai, kad tokios krosnys statytos iš netinkamų medžiagų ir kartojasi esminės klaidos: išoriniai ir vidiniai moduliai neatskirti; blogai įrengti kanalai; per maža perdanga; virš durelių kaip sijos naudoti kampuočiai ir, blogiausia, įmontuojama viryklės orkaitė. Tai, mieli skaitytojai, yra didžiausia įmanoma kritinė klaida: rekomenduojame visada patikrinti meistrą, užduodant jam užklausą dėl duonkepės (ne špižinės orkaitės) įrengimo krosnyje. Šios krosnies išorė dažniausiai apgaulinga: ji gali atrodyti tvarkinga, bet viduje jau gal ir nieko nebėra; tad, kaip taisyklė, jei norėsis ją išsaugoti, teks pakeisti nauja.

Vengiant praeities klaidų

Visos krosnys turi savo paskirtį ir gyvavimo ciklą. Perstatę daugybę senų krosnių įsitikinome, kad nėra tobulai sukurtos krosnies: joms visoms būdingos panašios esminės klaidos, iš kurių vieni mokosi ir taiso, o kiti jas dar puoselėja. Krosnis, kaip ir bet koks kitas rimtas technologinis įrenginys, vis tobulėja jo ilgo eksploatavimo istorijos kaina. Tenka kartais ir patiems susitaikyti, kad nieko nėra amžino, galbūt ir mūsų naujai statomose, patobulintose krosnyse po 40 metų atsivers esminės probleminės vietos, kurios, tikimės, padės dar labiau ištobulinti ir taip išsaugoti bei puoselėti šį autentišką rankų darbą. Džiaugiamės galėdami nekartoti praeities krosnininkų klaidų, taip sukurdami geriausią įmanomą krosnies versiją. Neretai būna, kad ir patys (to net nežinodami) užsakovai prisideda prie krosnių statybos tobulinimo, statybos metu pametėdami kokią gerą idėją ar pasidalydami savo įžvalgomis. Tuomet pamatome krosnį kitu kampu – juk šiame darbe sutinkame visokių žmonių. Užsakovai, pateikiantys nestandartinės krosnies viziją, priverstinai stumia krosnis į iššūkius ir progresą. Todėl galime teigti, kad naująsias, šių laikų krosnis kuriame visi kartu – per naujus, nestandartinių projektų iššūkius, per vis tobulinamas medžiagas ir jų panaudojimo galimybes, per naujas įžvalgas ir praeities klaidų pamokas, per investicijas bei protingą ir atsakingą darbą.