Žurnalas ,,Mano sodyba" 2020-lapkričio mėn. Nuotraukos: Luko Rimeikos, Mariaus Babraičio

Nepaisant to, kad šildymo sistemos jau yra gerokai ištobulėjusios, pažengusios, o tam, kad namuose būtų šilta, kartais užtenka tik mygtuką paspausti, vis dar populiarios ir įvairiausios krosnys. Krosnininko amatas – įdomus ir patrauklus net jaunimui. Apie naujai atrastą kelią, krosnininko amatą, papasakos Lukas Rimeika, kuris kartu su bendraminčiu ir kolega Mariumi Babraičiu stato, perstato įvairių tipų krosnis.

Po kursų reikia mokytis

Esame Lukas ir Marius, krosnininkų kolektyvas iš Vilniaus. Abiejų gyvenimuose taip jau susiklostė, kad turėjome krosnininkus savo šeimos rate. Marius pirmąsias krosnininkystės pamokas gavo, kai pradėjo dirbti su savo dėde. Vėliau, nusprendęs šiuo keliu eiti toliau, 2010 metais baigė kursus ir tobulino savo įgūdžius su kitais meistrais, dalyvavo Kuzne - covo seminaruose ir daug dirbo. Mano senelis buvo krosnininkas, deja, nespėjau užaugti ir gyvai su juo prisiliesti prie krosnių statybos, tad teko tenkintis kursais, kuriuos baigiau 2013 metais. Taigi Marius šį amatą puoselėja jau daugiau kaip 11 metų, o aš – 7-erius. Susipažinome, galima sakyti, atsitiktinai, kai prieš 7 metus, baigęs krosnininko specialybės kursus, paskambinau Mariui. Kadangi baigti 3 mėnesių kursai nebuvo nei labai informatyvūs, nei naudingi praktiškai, supratau, kad ne itin daug ir žinau apie krosnis. Todėl po mokslų iškart ieškojau meistro, su kuriuo galėčiau dirbti, pagilinti žinias ir tobulinti praktinius įgūdžius. Taip ir susipažinome, tapau jo pameistriu,

bėgant metams, vis labiau tobulėjau, drauge stiprėjo ir mudviejų draugystė, kol nejučiomis supratome, kad dviese dirbti yra ne tik lengviau, smagiau, bet ir naudingiau, nes padarai daugiau ir greičiau, kas dažniausiai yra labai paranku užsakovui. Abu baigėme Jeruzalės mokymo centro organizuojamą krosnininkystės programą. Marius vėliau gilino žinias Kuznecovo seminaruose, ten susipažino su kitais krosnininkais, kurie jau seniau dirbo su šia sistema, tad mokėsi iš jų. Aš taip pat po mokslų gaudžiau mokytojus, teko padirbėti su skirtingais krosnininkais, bet labiausiai sulipome ir daugiausia darbų nudirbome su Mariumi. Nors abiem teko epizodiškai padirbėti įvairiose srityse, esame spėję pasimokyti ir aukštosiose mokyklose. Marius turi socialinės pedagogikos išsilavinimą, o aš esu baigęs kultūrinės veiklos vadybos studijas. Dirbame visoje Lietuvoje – nėra tiek daug lokalių užsakymų, kad būtų galima išskirti vyraujantį regioną. Tenka važiuoti ir už Lietuvos ribų: krosnis teko statyti ir Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje.

Kodėl būtent krosnys?

Marius sako, kad jam patinka statyti istoriškai unikalų statinį, kuris yra nepriklausomas nei nuo istorijos vingių, nei yra ar bus jų nulemiamas ar keičiamas. Be to, krosnių visada reikės, taigi galima teigti, kad visada bus darbo. Aš džiaugiuosi, kad darbas yra ganėtinai įdomus, unikalus, kūrybingas ir, svarbiausia, naudingas žmogui. Geras jausmas, kai žmogus kreipiasi į tave su viltimi, kad jam sukursi unikalią, rankomis nučiupinėtą namų širdį. Galima sakyti, kad abu mus tai ir suvedė, – norime dalytis savo atsidavimu šiam darbui, per kurį sukuriame sveiką, gražų ir ilgaamžį šilumos šaltinį. Kitas mums svarbus dalykas – kad po atlikto darbo matome užsakovų džiaugsmą, laimę ir dėkingumą. Tai įkvepia tolimesniam darbui, kuris vis dėlto yra gana sunkus. Dažniausiai statome naujas krosnis. Net ir tada, kai žmogus kreipiasi dėl krosnies remonto, šis beveik visada baigiasi perstatymu, tad galima teigti, kad visada statome naujas. Vienintelis dalykas, kurio kartais tenka neperstatyti, – tai šildoma sienelė, o viryklę prie jos, kaip taisyklė, perstatyti būtina. Krosnių perstatymas ir papildymas yra ganėtinai komplikuotas, nes perstatoma krosnis jau turi savo pamato ribas, tad jei būtų norima kažkuo papildyti, reikėtų plėsti pamatą. Tai dažnu atveju yra neparanku, nes reikia darytis tam vietos ant jau esamų grindų, kurių dažniausiai niekas nebenori ardyti.

Senų krosnių liga slypi jų viduje

Kiekviena sena krosnis yra „sena istorija“. Visos krosnys, mūsų manymu, pirmiausia pasakoja jas stačiusių meistrų istorijas. Kadangi anksčiau nebuvo tiek daug medžiagų, skirtų būtent krosnies statybai, be to, buvo ir ne tiek daug žinių, kaip jas statyti, sena krosnis yra dažniausiai reto gero krosnininko palikimas. O mes paprastai randame jau remontuotas senas krosnis, kadangi vienas kažkaip pastatė, kitas atėjo, kaip mokėjo paremontavo. Nors didžiausia senų krosnių liga slypi jų viduje. Todėl kiekvienos senos krosnies restauracija dažniausiai virsta perstatymu, nes išorinis remontas neišsprendžia esminių problemų. Naujai perstatomai krosniai dažniausiai netinka seni kokliai. Yra keli niuansai: jei jau nusprendžiama perstatyti krosnį iš senų koklių, jie turėtų būti glazūruoti ir gerai išlikę. Paprastus koklius saugoti nėra reikalo, jie nedaug kainuoja, o jų paruošimas perstatymui kainuoja daugiau nei pusę jų kainos. Žinoma, ir glazūruoti kokliai ne visada būna gerai išsaugoti, kartais net neatrodo estetiškai. Kadangi kokliai yra grožio ir prabangos dalykas, perstatyti naujai iš sveikų, bet jau estetinį vaizdą praradusių koklių nėra prasmės – rezultatas nebus labai įspūdingas. Bet jei žmogus nori išsaugoti senuosius ir nepirkti naujų – statome ir iš senų. Perstatymas nuo naujo statymo paprastai skiriasi tik tuo, kad kainuoja brangiau: perstatant reikia ir ardyti, ir išsaugoti, ir išvalyti visus koklius (nes plytinių senų nelabai yra). Kainų skirtumas gali svyruoti tarp 200–500 Eur. Be statybų, viso projekto įgyvendinimas susideda iš dviejų dalių: pirmoji yra pasiruošimo darbai, pavyzdžiui, niuansų derinimas, važiavimas į objektą, vizualizacijos kūrimas. Toks pasiruošimas gali trukti nuo savaitės iki metų, daug kas priklauso nuo užsakovo ir jo pasiruošimo krosnies statyboms. Antroji dalis yra pačios statybos: dažniausiai krosnį pastatome per 5–6 darbo dienas, jei yra kelios krosnys, pavyzdžiui, statomas lauko kompleksas ar kelios atskiros krosnys, galime užtrukti ir iki 10–12 darbo dienų. Viskas priklauso nuo krosnies dydžio, dizaino ir darbo vietos patogumo. Dirbame nesiblaškydami, tad jei jau krosnį statyti pradėjome, ją ir baigsime, tada keliausime link kitos.

Įvairūs variantai

Yra trys pagrindiniai krosnių tipai: šildymo krosnys, pirties krosnys, maisto gaminimo krosnys. Mes statome visų tipų krosnis, skiriasi tik jų variacija, kuri įmanoma šildymo ir maisto gaminimo krosnyse. Jei numatoma iš anksto, galima jas kombinuoti. Pavyzdžiui, šildymo krosnis gali būti sujungta su virykle, turėti gultą ir panašiai, o lauko kompleksas – turėti grilį, rūkyklas, duonkepes. Viskas pagal poreikius. Kaip juokaujame – statome viską, kame yra deginamos malkos. Kiekvienam naujam projektui daroma detalizuota sąmata. Kai parengiama sąmata, užsakovas gali rinktis, ar pats susipirks medžiagas pagal sąrašą, ar nenorės tuo rūpintis ir patikės šį rūpestį pačiam meistrui. Tačiau dažniausiai žmonės pasitiki ir palieka šį rūpestį mums, vien dėl to, kad žinome, iš kur viską supirkti geriausiomis kainomis. Prieš krosnies statybas visada parengiamas techninis projektas – pirmoji krosnies eilė. To pakanka pasidaryti pamatą; jei užsakovui tinka išdėstymas erdvėje, galima planuotis statybas be vizualizacijos. Vizualizacija daroma, kai to reikia, kada vykdomas nestandartinis projektas ar ji reikalinga pačiam užsakovui. Tokiu atveju vizualizacijos derinamos prieš statybas. Tačiau dažnu atveju krosnims vizualizacijų nereikia – žmonės prašo krosnių iš jau atliktų darbų pavyzdžių ar tiesiog sutinka su techniniu projektu ir pasitiki galutiniu rezultatu.