malkos

© ft.com

Malkų kaitrumas, kaloringumas, svoris

Atrodytų bene svarbiausia iš malkų savybių yra kaitrumas. Taip daugelis iš mūsų vadiname malkų kaloringumą. Tai fizikinis dydis, nurodantis kokį energijos (šilumos) kiekį išskirs tam tikras sudegintų malkų kiekis. Bet pasirausius įvairiuose žynynuose nesunkiai rasime, kad visų sausų malkų kaloringumas yra beveik vienodas – 4510 kcal/kg . Tačiau nevienodas malkų lyginamasis svoris, todėl daugiau informacijos gausim, jei suskaičiuosim kiek išsiskiria šilumos sudeginus ne kilogramą, o 1 kubinį metrą (m3) malkų, arba kitaip - kietmetrį (ktm) medienos. Tai ypač svarbu žinant, kad malkos parduodamos ir perkamos tūriniais vienetais, o ne kilogramais ir tonomis.

Atsivertę 2002 m. gruodžio 10 d. aplinkos ministro patvirtintas „Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisykles", rasime lentelę ir jos aprašymą. Toje lentelėje medžių rūšis sudėję pagal orasausės medienos lyginamąjį svorį, gausime eilę, pagal kurią malkos skirstomos į malkų kaitrumo grupes:

Medienos svorį padauginę iš kaloringumo - 4510 kcal/kg, nesunkiai pasiskaičiuosite, kiek kilokalorijų perkate, pirkdami vienokias ar kitokias malkas ir kokia 1000 kcal kaina. Neužmirškite, kad realus išskiriamos šilumos kiekis labai priklauso dar ir nuo malkų drėgnumo. Nurodytas 12 – 15% drėgnumas pasiekiamas per 1,5 – 2 metus uždengtoje, gerai vėdinamoje (prapučiamoje) patalpoje.

Kietųjų lapuočių malkos
Ąžuolas. uosis, guoba, klevas, vinkšna, skroblas

Be jokios abejonės tai pačios kaitriausios malkos. Šios malkos nepamainomos centriniams, ypač didesnio galingumo užkraunamiems katilams. Kūrenant šiomis malkomis nereikia taip dažnai užkrauti pakūros. Šios malkos sunkiai skyla (išskyrus uosį), ilgai džiūsta, sunkios net ir išdžiūvusios. Jos dega net ir žalios, tačiau reikėtų kūrenti tik sausomis, nes visos malkos, o ypač ąžuolinės, turi nemažai dervų. Degant šlapioms malkoms, dervos kartu su suodžiais apkimba katilo sieneles ir ėsdina metalą, dėl ko katilo tarnavimo laikas gali sutrumpėti kelis kartus. Taip pat teks dažnai valyti kaminą.

Paruoštas malkas sausoje, gerai vėdinamoje malkinėje galima be nuostolių laikyti labai ilgai: uosį, skroblą 3 – 4 metus, o kitas ir dar ilgiau, nes kietųjų lapuočių mediena atspari puviniams. Sausas uosines malkas kartais užpuola kirvarpos, kurios labai didelės žalos malkoms nepadaro, neskaitant to nepatogumo, kad malkose atsiranda kirvarpų susmulkintos medienos - medžio miltų, kurie byrėdami šiukšlina.

Beržas, juodalksnis, lazdynas

Nuo senų laikų beržinės malkos - vienos iš populiariausių malkų Lietuvoje. Taip pat labai mėgiamos ir juodalksninės, o nedidelėms molio ar koklinėms krosnims kūrenti ir lazdyno malkos. Beržo ir lazdyno malkos labai kaitrios, tiesa, lazdyno malkos būna gan plonos, o beržo tošis ir pati mediena turi daug dervų, dėl to beržinės malkos turėtų būti kūrenamos tik gerai išdžiovintos. Juodalksninės malkos šių trūkumų neturi, bet jų kaloringumas šiek tiek mažesnis. Iš lazdyno pagamintą medžio anglį senovėje naudodavo dūminio parako gamybai.

Ir beržinės ir juodalksninės malkos labai gerai skyla, o lazdyno dažniausiai ir visai skaldyti neprireikia. Visos šios malkos suskaldytos greitai džiūsta, tačiau, kol nėra sausos, greit pūva, todėl net ir plonesnes reikėtų perskelti, kad jos greičiau džiūtų. Džiovinti reikėtų gerai vėdinant. Puviniui ardant medieną labai smarkiai mažėja malkų kaloringumas.

Ypač sunki ir tanki yra senų ruplėtų beržų priekelminės dalies mediena, o jei sunki, vadinasi ir kaitri. Tik viena bėda – šios beržo dalies kaladės baisiai sunkiai skyla. Mediena šioje vietoje būna plaušuota ir susisukusi.

Mažesnio kaloringumo lapuočių malkos
Alksnis, drebule, liepa tuopa ieva

Visos šios malkos dėl mažesnio kaloringumo priskiriamos III kaitrumo grupei, tačiau ir šios malkos yra gan populiarios, nes yra pigesnės ir turi kitų gerų savybių. Visos šios malkos labai lengvai skaldomos, išdžiūvę yra lengvos nešioti, turi mažai dervų. Baltalksninės ir liepinės malkos yra neatsparios pūvimui, todėl jas sandėliuoti reikia tik gerai vėdinamoje stoginėje. Išdžiovintos drebulinės malkos puviniui yra gan atsparios.

Jei malkinės stogas prakiuręs ir pro plyšį bėga lietaus vanduo, tai net per vieną vasarą toje vietoje baltalksninėse malkose gali įsiveisti puvinys. Šių malkų neverta laikyti ilgiau kaip du metus nes vėliau mažėja jų kaloringumas dėl sąveikos su ore esančia drėgme. Drebulė yra kaminų valytoja. Vienas iš nedaugėlio būdų kaip saugiai ir patikimai išdeginti susikaupusius suodžius ir dervas, tai sukūrenti pilną pakūra sausų drebulinių malkų, esant pilnai krosnies traukai. Drebulinės malkos šį darbą atlieka bene geriausiai. Bent jau žymiai geriau už pirktinius miltelius.